Pagrindinė sąlyga Tautos Laisvei įgyti

Žiūrint į Tautą kaip į vieną visumą, ji suprantama kaip tam tikra žmogiško gyvumo-auguma (organizmas). Jos nariai ir nareliai kuriasi, tarpsta, bręsta ir po visa to vėl pranyksta. Naujos kartos kylą į Tautos gyvenimą tarp subrendusių kartų, o senosios iš jo dingsta. Gerai ją stebint, aiškėja, kad ta visuma yra Gamtos dalykas. 

Gamtoje žinoma augmenija su savo gyvumu.O tas gyvumas su savo ypatumu pasireiškia ir Žmogaus kūno Gyvenime. Bet kiekvieno Žmogaus žmogystoje yra numanyt ir gyvališkumas. Vienok prasiskverbia pro visa tai žmogiškumas. Žmogiškasis gyvumas siekia užviršyti visą gyvymą, kokio ypatumo jis ir nebūtų Žmogaus asmenyje ir asmenybėje. Vis dėlto visa Gyvybė, kaip ir žmogiškumas, yra tikras slėpinys. Jis kyla iš visai nenuvokiamo didelio Slėpinio, kurs yra pradas viso to, kas apreiškia ir sudaro Visatą. Labai pastebėtina, kad žmogiškesnis gyvumas yra ypatingas kiekvienoje Tautoje, nors žmoniškoji esmė tegali būt suprantama kaip visur ta pati. Skirtumui daug reiškia jau gyvenamoji šalis. Kaip augmenys ir gyvuliai geriausiai tarpsta tam tikrame krašte, taip ir Žmonės. Jų kūnas bet ir visa jų žmogysta veikiama aplinkos ir labai ypatingai Žemės magnetizmo. Iškilę iš gimtojo krašto Žmonės jaučia lyg kiek gyvumo netenka ir ilgisi savo Tėvynės. Bet kiekvieno Žmogaus žmogysta ir veikiama jo esmės. Ji yra jos kilmė. Ji kūrėsi, Gamtos jėgoms veikiant, žemiškajame Gyvenime sau apstabą, kūną ir vidinį gyvumą. O jeigu žmoniškoji esmė įstengia kuo aiškiau apsireikšti, Žmogus tiki galįs gyventi visiškai savaip. Jis nusimano esąs savo žmogystoje ta Galia, kuri visus jos apsireiškimus nustato kaip jų viešpats. Kalbama apie tai, kad Žmogus esąs laisvas, esąs laisvos esybės. Taip ir Tautos kalba apie Laisvę, jeigu kiekvienos Tautos Žmonės gali gyventi savo būdu, santykius tarp jų tvarkyti atitinkant savo ypatumus, ir visą savo Gyvenimą nustatyti, kaip jai tai rodo ir geriausiai būtų. Taip gyvendama Tauta amžiais ir pakinta. Patirtys yra nuolat kitokios ir taip veikia Žmones, iššaukia pasikeičiančius atsiliepimus. 

Jonas Trinkūnas apie Baltų Švenčių sąsajas su Gamta

Man atrodo, jog praeityje tokia Gamtos, klimato įvairovė Lietuviams darė gerą poveikį, nes ir pasaulėžiūrą, Pasaulio supratimą padėjo glaudžiai sieti su Gamta. Juk, pavyzdžiui, nepaprastai malonu išvysti, kaip, visa, kas žiemą atrodė numirę, sušalę, pavasarį prisikelia. Ir toliau tie stebuklai nesibaigia, o plėtojasi: Gamta sužaliuoja, suklesti. Tas klestėjimas viršūnę pasiekia birželio pabaigoje. O Mūsų kalendorinės Šventės kaip tik tuos visus natūralius pokyčius primena ir įprasmina. Matyt, Gamta visais laikais labai palankiai veikė Mūsų senąją baltiškąją Kultūrą, civilizaciją. Manau, jog iš tikrųjų pačios svarbiausios idėjos apie Pasaulį, Žmogaus vietą jame, turėjo kilti kaip tik čia, šiame krašte prie Baltijos. Nemanau, jog svarbiausios idėjos atsirado kur nors dykumoje ar ten, kur visą laiką – sniegas ir ledas. Čia, kur yra visa Gamtos įvairovė, tos idėjos natūraliai turėjo susiformuoti. Juk Gamtos numirimas, atgimimas, prisikėlimas Žmogui tarsi primena jo paties Gyvenimą, nes jis visa tai – jaunystę, brendimą, senatvę, mirtį – mato vykstant Gamtoje. Todėl su Gamta tarsi susitapatina, taigi tiesiog geriau supranta ir Pasaulį, ir save. Kiek domiuosi, gilinuosi į senąją baltiškąją tradiciją, Baltų Kultūrą, vis labiau įsitikinu, jog visko savo Gyvenime Mūsų Protėviai mokėsi iš Didžiosios Mokytojos – Gamtos.[..]

Plotino (Plotinus) būties teorija

Plotino būties teorija – grynas mitas, tačiau kritiška ir labai darni. Tai jos didžiausi privalumai. 

Visas būties turinys prasideda antgamtiniu, pojūčiais nefiksuojamu ir Žmogaus protu nepasiekiamu dievišku principu. Būties principas - kaip dieviška trejybė, kurios sandai nėra lygiaverčiai kaip krikščionių Viešpatyje. Ta trejybė yra Vienis, „Nūs“ (dvasia, protas) ir Siela . Jeigu būtų tik Vienis, Mes apie pasaulėtvarką nieko nežinotume. Protui jis neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Jis kartais vadinamas Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Taigi Vienis yra daugiau nei Visybė, nes jis peržengia „visko“ ribas. Jis yra visur, todėl jam nereikia ateiti. Kadangi Vienio mūsų protas negali apibūdinti, tai apie jį Tiesos daugiau patirsime tylėdami. 

Žaltys, Vandens religija ir Lietuvos vardo kilmė

Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik Valstybės ir joje gyvenančios Tautos vardą, bet ir šios Tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno Lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.

Mes keliame hipotezę, kad senovės Lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais Aisčiai, Baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime Latvius ir Prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų Pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose Knygų, pirmoji Lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo pagrindiniai Lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.

Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B. Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.

L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose Tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso Pasaulio geografiją.

B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie Pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Dao filosofija apie Saulę ir Galią

Kartą Išminčiai ištiesė rankas į šalis ir taip jas laikė, netardami nė Žodžio. Suglumę mokiniai tol spoksojo į išskėstas rankas, kol anie ėmė juoktis. Svarbu buvo ne rankos, o tai, ką jos simbolizavo. Tačiau mokiniai neįminė mįslės, ir galiausiai Mokytojai paaiškino: kairioji ranka reiškia Saulę, dešinioji - Mėnulį.

Išminčiai norėjo atkreipti jų dėmesį į Saulę, kuri spinduliuoja Mums Šviesą ir šilumą, į jos apvalumą, ir sakė, kad Saulės Galia - tai energija, sklindanti iš jos centro.

Jie šnekėjo apie žemdirbius, gyvenančius "su Saule". Saulė turi tiek energijos, kad nors kelias minutes gavę jos Šviesos, suskanta dygti grūdai. Jos Gyvybės Galia sunokina ištisus laukus visoje Žemėje. Todėl žemdirbiai taikosi prie Saulės tekėjimo ir laidos, dienas sėjai ar derliui imti skaičiuoja nuo lygiadienio ar saulėgrįžos. Jie žino, kad Jūroms, Girioms ir vėjams Gyvybę įkvepia Saulė. Ir visa ta Galia sklinda iš jos  vidurio.

Senolių pavyzdžiu galime vadovautis ir šiandien. Mes net geriau žinome tai, ką jie nujautė: kad Saulė yra mūsiškės planetų sistemos centras, kad visą kaitrą ir Šviesą spinduliuoja jos branduolys. Ir savo Gyvenimui galime imti pavyzdį iš Saulės - rasti Mūsų pačių centrą, Mūsų Galios šaltinį ir tapti nuo nieko nepriklausomi. Kiekvienas galime stengtis šviesti kaip Saulė ir nesidrovėti savo talentų. Kai padedame kitiems, galime būti nešališki kaip Saulė ir tiesti pagalbos ranką visiems aplinkui. Jei taip elgtųsi kiekvienas, Gėrio spinduliai tikrai nušviestų visus.

Kanapės senovės Lietuvoje

Ne tik Kūčių stalo, bet ir viso šio tamsiojo metų laikotarpio tradicinis Lietuvių maistas gelbėjo Žmones nuo Saulės trūkumo, sklaidė niūrią nuotaiką, stiprino organizmą, saugojo nuo depresijos. Būtent tokiomis maistinėmis savybėmis pasižymi ir kanapės, kurios pastaruoju metu Lietuvoje beveik išnyko. Tradicinėje Lietuvių virtuvėje jau nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų (kaip, beje, ir visus metus) vyravo tik tam tikras, sezoninis, maistas. Kūčios labiausiai išlaikiusios šio laikotarpio valgių sezoniškumą. Paisyti maisto sezoniškumo labai svarbu. Nereikia ir negalima tų pačių produktų vartoti visus metus, tada jie bus veiksmingesni. Pavyzdžiui, medų šaukštais kasdien kabinam, cukrų juo pakeičiam, o paskui stebimės, kad susirgus negydo. Kaip gydys, jei organizmas jau būna per daug jo gavęs, pripratęs.

Latvijoje nedraudžia

Kaip tik šiuo tamsiuoju metų laiku Lietuviai nuo seno gardino maistą kanapių sėklomis. Nieko bloga nepamanykite, sėklos neturi narkotinių medžiagų. Be to, marihuaninės kanapės - visai kita rūšis. Mes visai be reikalo iš kanapių padarėme baubą. Latviai niekada nebuvo uždraudę jų auginti. Lietuviai irgi dėl narkotinių medžiagų niekada jų nevartojo, niekas to net nežinojo ir neakcentavo. Moksliškai pasižiūrėjus į kanapes tampa aišku, kodėl jos nuo seno buvo taip vertinamos. Tai vienos maistingiausių sėklų Pasaulyje. Jos turi kur kas daugiau baltymų ir amino rūgščių nei grūdinės Kultūros.

Rudens virsmas. Ilgės ir Vėlinės

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta Gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino Oras. Lygiai taip mainosi ir Žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir Gamta bei Oras, keičiasi ir Žmogaus Gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o Sielai tikriausiai labai pasikeisti.

Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina Žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas Gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas Žemėje gyva. Būtent Gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių Šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują Gyvenimą? Koks Mūsų Gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad Gyvenimas iš tiesų būtų vertas Žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt Gyvenimas yra Mokykla, kurioje Mes visi mokomės... Mokomės teisingai atsakyti į Mums pateiktus klausimus... Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau...

Konfucijus apie Darną

Jei Gamta Žmoguje įveiks Dabą (Kultūrą) – gausis laukinis. Jei Daba įveiks Gamtą – gausis knyginių Žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame Gamta ir Daba pusiausvyroje, gali tapti Išminčiumi. [..]

[..] Darna – tai kelias, kuriuo turi eiti šio Pasaulio Žmonės. Kai pavyksta pasiekti vidurio ir Darnos būklę, Gamtoje įsiviešpatauja Tvarka ir viskas pražįsta.

Vedos apie tikrąjį ir netikrąjį ego

Žmogaus egoizmas būna dvejopas: netikras ir tikrasis. Netikras ego -jėga, talpinanti savyje savanaudiškus Žmogaus norus. Tai reiškia, kad asmuo vertina save labiau nei kitus. Egoizmas slopina Žmogaus gyvybinę energiją, jausmus, protą ir įsiskverbia labai giliai, iki pat Sąmonės. Todėl suvokti savo egoistinius polinkius yra labai sunku. Tai gali padaryti tik išties nuolankus Žmogus. 
 
Yra dar tikrasis ego, kuris reiškia nesitapatinimą su savo kūnu. Juk Mūsų tikrasis Aš - ne kas kita, kaip Dvasia - savarankiška, savaime švytinti Aukščiausiojo dalelė, lygi jam savo savybėmis, bet ne Galia. Pasak Protėvių, tikrasis ego reiškia gyventi dėl kitų, viską daryti be savininkiškumo motyvų, t.y. nenorėti nieko sau, o tarnauti Žmonėms ir Aukščiausiajam. Tai pavyksta tiems, kurie išvystė savo gerąsias charakterio savybes, kurios pajėgios nugalėti egoizmą visose Gyvenimo sferose.

Gunaras Kakaras apie Šeimos ir Mokyklos išskirtinę reikšmę

Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė de Sent-Egziuperi – visi Mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą Gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš Tėtės ar Mamos sekama pasaka, kur Tiesos, užuojautos, gailestingumo, Meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į Mokyklą, į gatvę, į Knygų Pasaulį, į margą, Gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę. 


Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per rytdieną spręstina.[..] Aš nekompetentingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną  besikuriančią Šeimą turėtų pasiekti Šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypatingai akcentuotas Vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas.  Manau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą skirtą Šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką Šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir pilnavertės vaikystės  erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, Mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.

Atjauta - aukščiausia Meilės skvarma

Nors Meilės tema atspindėta daugybėje Kūrinių, niekas per visą istoriją dar nepateikė įtikinamo ir neginčijamo Meilės apibrėžimo, kuris išreikštų pačią jos esmę. Galbūt taip yra todėl, kad Meilė turi daugiau nei vieną aspektą ir egzistuoja skirtingos Meilės skvarmos.

 

Viena Meilės skarma yra Meilė tarp dviejų ar daugiau Žmonių, tarp Žmonių ir gyvūnų, tarp Žmonių ir augalų. Ji užsimezga kaip savitarpio santykiai tarp bet kokio skaičiaus būtybių. Tačiau tokia Meilė pati savaime egzistuoti negali. Kad tokia Meilė galėtų egzistuoti, turi būti bent du Žmonės ar kitos būtybės – jos tą Meilę viena kitai duos ir viena iš kitos priims. Tačiau tokia santykinė Meilė nėra vienintelė Meilės skvarma. Dar yra Meilė, kuri pati skleidžia spindulius ryto Saulėje. Ta Meilė smarkiai pranoksta Meilę tarp Žmonių, gyvūnų ir augalų, pranoksta Meilę, kurią Mes skiriame kokiems nors objektams. Koks šios Meilės bruožas ją daro didesnę už paprastą Meilę? Mes ją vadiname Dievo Meile, bet ji turi dar vieną vardą. Tas vardas – Atjauta. Atjauta yra daugiau nei paprasta Meilė. Deimantas spindi ne todėl, kad tikėtųsi už tai gauti atlygį – jis tiesiog amžinai skleidžia savo švytėjimą. Tas pasakytina ir apie aukštesniąją Meilės skvarmą, kuri yra žinoma kaip Atjauta. Tai besąlyginė Meilė, kuri niekada nesiliauja davusi. Atjauta vertinga pati savaime, jos vertė nepriklauso nuo to, ar yra kas nors, kas tą Atjautą patiria. Šiuo atžvilgiu Atjauta pranoksta paprastą Meilę. Meilė perauga į Atjautą tada, kai Žmogus skleidžią tą Meilę pačia savo egzistencija, pačiu buvimu. Tokia Meilė simbolizuoja būseną, artimą Dievui. Dievas pačia savo egzistencija teikia Meilę visoms būtybėms. Atjauta yra daugiau nei tarp Žmonių užsimezgusi Meilė, ji simbolizuoja aukščiausią tikslą, kurį Mes galime pasiekti. 

Sveikatos ir Tikybos sąryšis pagal Vydūną

Žmogus yra sveikas, kai jo asmenybėje palaikoma Darna ir jo esmė, kai jo Dvasia-Siela gali netrukdomai reikštis ir dalyvauti dieviškoje Kūryboje. Žmogui netvarkant savo Gyvenimo iš vidaus, asmenybės Darna sutrikdoma pažmoniškumo jėgų: reiškiasi liga, krinka asmens, Šeimos, Tautos ir visos Žmonijos gyvenimas. Patiriamos kančios žadina žmonišką esmę ir skatina žmoniškumo Galias. Bundanti Sąmonė numano savo kilmę ir į ją kreipiasi savo širdies Galia, Vydūno vadinama Tikėjimu. Visumos Priežasties išvydimas ir patyrimas vadinamas gyvąja Tikyba. Ji yra svarbiausia sąlyga šviesiam žmoniškumui reikštis ir tuo Žmogaus bei Žmonijos Gyvenimo Darnai kurti.