Taisyklingo kvėpavimo nauda

“Kvėpavimas yra jungtis tarp kūno ir proto. Jei protas yra aitvaras, kvėpavimas yra siūlas. Ilgesnis siūlas, aukščiau aitvaras gali pakilti.” - Šri Šri Ravi Šankaras. Kaip visi kiti nesąminingi veiksmai, kuriuos atlieka kūnas, kvėpavimas yra tai, ką daugelis Mūsų priima kaip savaime suprantama. Kai jis vyksta savaime bet kuriuo atveju, kam reikia dėl jo jaudintis?

Sveiko ir laimingo Gyvenimo raktas slypi teisingame kvėpavime. Mūsų kvėpavimas nustato ir proto būseną, ir taip pat kūno būseną. Kiekvienai emocijai ar minčių modeliui yra tam tikras kvėpavimo ritmas. Dauguma kvėpuoja menkai krūtine, toks paviršutinis kvėpavimas siunčia smegenims signalą, kad viskas nėra gerai, Mes esame įsitempę. Antraip, kvėpavimas iš pilvo paspartina įkvėpimą ir iškvėpimą, užtikrina gausų deguonies tiekimą į smegenis ir duoda ženklą, kad viskas yra gerai. Kai Mes kreipiame dėmesį į kvėpavimą, jis gali išgydyti mus nuo praeities randų ir ateities rūpesčių.

Pigi ekologiško namo iš šiaudų ir molio statyba

Mums įkyriai formuojama nuomonė, kad statant būstą būtinas kelių šimtų tūkstančių litų kreditas iš banko ir samdyti statybininkai, arba naujos statybos buto pirkimas, arba pirkimas kažko panašaus. Yra sukurta nekilnojamojo turto rinka, pilna visokių nekilnojamojo turto agentūrų, vertintojų bankų, draudėjų. Žmogus, norėdamas patenkinti savo poreikį turėti būstą, dažnai nemato kito sprendimo, kaip tik imti milžinišką kreditą iš banko, ilgus metus mokėti bankui palūkanas, šią naštą neretai užkraunant net savo Vaikams.

Tačiau yra ir kitokių sprendimų – galima pigų ir šiltą būstą pasistatyti patiems, iš vietinių medžiagų.

Statyba iš šiaudų ir molio – jeigu trumpai, tai iš esmės karkasinė statyba -jų yra kelios kryptys.

Joga Vasišta apie Tiesą

Tiesą mato tas, kuris žvelgia į kūną kaip į apgaulingo supratimo vaisių ir nesėkmės šaltinį. Tas, kuris žino, kad kūnas - tai ne jis.

Tiesą mato tas, kuris suvokia, kad kūno patiriami malonumai ir skausmai atsiranda tik veikiant laikui ir aplinkybėms, kurios su juo neturi nieko bendro.

Tiesą mato tas, kuris suvokia save kaip visa persmelkiančią beribę Sąmonę, kuri aprėpia viską, visur ir visada.

Tiesą mato tas, kuris žino, kad tikrasis Aš, smulkus kaip milijoninė plauko galiuko, padalinto milijoną kartų, dalis, esti visur.

Tiesą mato tas, kuris žino, kad nėra jokio skirtumo tarp manęs ir kito, o vienintelė egzistuojanti realybė - viena beribės Sąmonės Šviesa.

Hermanas Hesė apie Atjautą

Keista, tačiau paprasta visų laikų Gyvenimo Išminties paslaptis: kiekvienas mažiausias nesavanaudiškas atsidavimas, kiekviena Atjauta, kiekviena Meilė Mus praturtina, o kiekviena pastanga įgyti nuosavybę ir Galią iš mūsų atima jėgas bei skurdina. Tai žinojo ir mokė indai, paskui išmintingieji graikai, dar vėliau Jėzus, o tada dar tūkstančiai Išminčių ir poetų, kurių Darbai pergyveno laiką, o jų laikmečio turtuoliai ir karaliai pradingo, ir niekas nieko apie juos nežino.

Senoji baltų religija ir krikščionybė Vydūno žvilgiu

Senoji baltų religija ir krikščionybė, jų santykiai yra vieni iš svarbiausių Vydūno filosofijoje ir grožinėje kūryboje aptariamų bei vaizduojamų dalykų. Tie dalykai esmingai įsikomponuoja į jo religinės filosofijos sistemą, kurios pagrindą sudaro indiškuoju vedantizmu ryškiai dvelkiantis panenteistiškasis būties aiškinimas, postuluojantis ir imanentinį, ir transcendentinį Dievą. Toksai vydūniškasis aiškinimas labai akivaizdžiai susisieja su indiškųjų upanišadų būties samprata, kurią įžymus šiuolaikinis indų filosofas (beje, vedantos atstovas) Sarvepalis Radhakrišnanas yra taip apibūdinęs: „Upanišados tvirtina, kad Pasaulis yra Dieve, bet jos niekada neteigė, kad Pasaulis – tai Dievas. Dievas – tai žymiai daugiau negu visata, kuri yra jo Kūrinys. Jis tiek didesnis už ją ir tiek iškilęs anapus jos, kiek Žmogaus asmenybė yra iškilusi virš kūno, kuris yra tik jos įrankis šiame Gyvenime. Jos (upanišados – V. B.) atsisako ištirpdyti Dievą Pasaulyje, tačiau iš to neišplaukia, kad Dievas – išorinis Kūrėjas, egzistuojantis atskirai nuo Pasaulio. Dievas išreiškia save Pasaulyje, o Pasaulis yra jo Gyvenimo išraiška. [...] Dievas yra ir imanentinis, ir transcendentinis.“ Be jokių išlygų pritardamas tokiam Dievo ir Pasaulio santykio aiškinimui, Vydūnas Dievą dar apibūdina kaip Didįjį Slėpinį, kaip visos esamybės pirminę priežastį, iš kurios visa randasi, kurioje visa būna ir į kurią visa grįžta. O tasai grįžimas yra laipsniškas esamybės sąmonėjimas, nuolatinis šviesėjimas, besibaigsiantis visa ko, kas yra tapę Pasauliu (tiksliau būtų sakyti „Visata“), virtimu grynąja Sąmone, arba Dvasia.

Taikos ir Meilės manifestas. Kreipimąsis į mylimus Žmones

     

Mano mylimi Žmonės,

Tikriausiai prie kiekvieno iš mūsų širdies bent truputį prisilietė nerimas, baimė, karas ir visi jo atgarsiai ir baisumai, todėl būtent dabar kviečiu visus nepalaikyti karo ir visos šitos mirties kultūros, o skleisti Gyvybę, Šviesą ir Meilę.

     

Visas nerimas, liūdesys, skausmas ir pyktis tik palaiko tamsą, net jei visa tai ir nukreipta prieš ją. Ji žino šiuos mūsų ginklus ir puikiai žino, kaip jais pasinaudoti. Todėl kviečiu džiaugtis, kurti ir mylėti. Mes negalime dabar taip paprastai nutraukti karinio konflikto, žmonių žudynių ir priversti visų žmonių staiga tapti sąmoningais, bet mes tikrai galime mylėti bent po VIENĄ žmogų, tik MYLĖTI iš tikrųjų, suteikdami jam apsaugą, rūpestį, švelnumą, šviesą. Ir jei kiekvienas mylėsime bent po vieną žmogų ir mokėsime jam tai parodyti, jokio karo nebus, nes tas žmogus tikrai nenorės kariauti. O juk mes galime įsileisti į savo širdį šviesą ir mylėti daugiau negu vieną žmogų. Taip pat mes galime mylėti Gamtą ir ji neabejotinai mums padės. Mes galime pasodinti medį, kuris gyvens daug ilgiau negu mes ir neš Gyvybę pasauliui, mes galime pasodinti šimtus, tūkstančius medžių iš suvalgytų vaisių sėklų. Mes galime padėti Gyvybei sugrįžti/ ateiti į Žemę. Mes negalime vienu žodžiu sutaikyti valstybių, bet mes galime kurti Šeimas, tokias Šeimas, kuriose gimę Žmonės visai nebenorės su kažkuo pyktis. Mes galime kurti šviesią, gražią, meilės kupiną erdvę, kurioje visada bus vietos Gyvybei, galime gydyti Žemę ir ji išgydis mus.

Apie Darbą su Meile

Kuomet jūs darbuojatės, jūs - fleita, kurios širdyje minučių šnabždesys pavirsta į dievirpą (muziką).

.. O ką reiškia darbuotis su Meile? Tai - siūti drabužius iš savo širdies siūlų, lyg tuos drabužius užsivilks tavo mylimas Žmogus..

Ištrauka iš Chalilio Džibrano Knygos "Pranašas"

Darnos (Dharma) įstatymas

Visi Gyvenime turi savo paskirtį, unikalią duotybę arba ypatingą talentą duoti/dovanoti kažką kitiems. Ir kuomet Mes sujungiame šį unikalų talentą su tarnavimu kitiems, Mes jaučiame ekstazę ir begalinį Dvasios džiaugsmą, kas yra galutinis visų tikslų tikslas.

Išvertus iš sanskrito Kalbos Žodį Dharma, jis reiškia "paskirtis", "gyvenimiškasis užmanymas". Dharmos įstatymas tvirtina, kad Mes gauname įsikūnijimą fiziniame pavidale tam, kad realizuoti šį užmanymą. Gryno, tyro potencialumo laukas yra TAI, KAS DIEVIŠKA savo esme, ir šis TAI, KAS DIEVIŠKA įgauna žmogiškąjį pavidalą dėl savosios paskirties įgyvendinimo. Pagal šį įstatymą, jūs apdovanotas ypatingu talentu ir unikaliais gebėjimais jį išreikšti. Egzistuoja kažkas tokio, ką jūs galite daryti geriau, nei bet kas kitas šiame Pasaulyje - ir kiekvienas unikalus talentas ir unikalūs gebėjimai jį išreikšti turi savo unikalius poreikius. Kuomet šie poreikiai susiderina su kūrybiniu jūsų talento išreiškimu, tai pasitarnauja kaip žiežirba, kuri sukuria Darną, gausą ir palaimą. 

Darnos (Dharma) įstatymas turi tris sudedamąsias dalis:

Vydūno atsakymai. Ar Žmogus labiau turi klausyti proto sprendimų, ar širdies nujautimų?

Protas kreipiasi į paviršių. Čia jis tvarko, ardo ir taiso. Čia jo valdymo šalis. Jeigu eina klausimas apie paviršiaus dalykus, tad čia protas turėtų valdyti. Nujautimas turi Darbą su vidaus, esybės  dalykais. Protas nepasiekia to, ką ans nušviečia. Todėl čia ir tik nujautimas tegalės tvirtai vesti. Bet kur rišasi viduas ir paviršiaus, esybės ir pavidalų dalykai, čia pirmas Žodis yra nujautimo, ir protas turėtų visai sustodamas jam leisti žengti. Bet kuomet nujautimas pasiekia paviršių, protas turi pasiimti vaias. Nujautimas turi santykį su apsireiškimų Siela, protas - su jo pavidalu. Abu - nujautimas ir protas - turi lygų svarbumą. Kuomet vienas jųjų. imkime nujautimą, viršų turi, tuomet Žmogaus veikimas nesutinka su regimu Gyvenimu. Kuomet protas vyrauja, Žmogaus veikimas yra menkas, siauras, be tirkos Gyvybės. Todėl abu lygią turi dalį Žmogaus Gyvenime. Bet nujautimas žengia pirmas ir paduoda tad protui valdymą. Pirma reikia klausytis, ką taria širdis, tad reikia proto klausti, kaip jis galėtų jos patarimą vykinti.

Baltų ir slavų Kultūrų sankirtos

Višta ar kiaušinis, Baltai ar slavai?
Iš vadinamosios indoeuropiečių prokalbės išsirito tiek Baltai, tiek slavai, tiek germanai. Tačiau Baltų – slavų Kalbų problematika yra išskirtinė, sako profesorius R. Eckertas. Kas atsirado pirmiau – Baltai ar slavai? Pasak profesoriaus, yra įvairių teorijų, yra mitų ir legendų. Augustas Šleicheris XIX amžiuje sukūrė prokalbių teoriją, kurioje buvo teigiama, kad Baltų ir slavų Kalbos yra kilusios iš vieno šaltinio. Jis surinko panašumų indoeuropiečių Kalbose ir jais remdamasis įrodė, kad tų Kalbų prokalbė buvusi bendra. Tačiau toji prokalbių teorija yra šiek tiek tiesmukiška ir nepakankamai vertina Kalbų skirtumus, kurie taip pat yra akivaizdūs. Ir ne tik leksika, bet ir morfologija, fonetika – visuose Kalbų lygiuose tų skirtumų pilna. Yra mokslininkų, kurie mano, kad Baltai ir slavai gyveno šalimais, buvo artimi kaimynai, gal net kurį laiką buvo gerokai susimaišę. Ir toji artima kaimynystė veikė vienų ir kitų Kalbą ir Kultūrą. V. N. Toporovas daug tyrinėjo šią problematiką, aiškinosi įvairių vandenvardžių ir vietovardžių, kitokių pavadinimų kilmę iki pat Maskvos ir nustatė, kad dauguma jų – baltiški. Baltai buvo toli išplitę į rytus, rusiškai vadinami goliadais, lietuviškai – galindais. V. Ivanovas ir V. N. Toporovas vienoje Maskvos konferencijoje išsakė savo nuomonę, kad proslavų Kalba yra viena iš periferinių vakarinių Baltų Kalbos atšakų. Tai įdomi hipotezė, bet ji nėra visuotinai pripažinta, nes ne visi Kalbų tyrinėtojai sutinka su ja. Kita vertus, Ivanovas ir Toporovas rekonstravo bendrybių sistemas atskirai Baltų ir atskirai slavų Kalbose. Iš rekonstruojamos probaltiškosios sistemos galima išvesti proslaviškąją, o iš proslaviškosios išvesti probaltiškosios  – ne. Tai gana įtikinamai įrodo, kad vis tik slavų Kalbos išsirutuliojo iš baltiškosios šakos. Jaunoji mokslininkų karta siūlo vėl kitas hipotezes, nes minėtosios rekonstrukcijos yra gana abstrakčios ir reikia atsižvegti ir į arealinius ryšius, kontaktus tarp Kalbų.

Dao filosofija apie Žmogų

Dao/Dievas yra viskas. Nerasime nieko, kas būtų ne Dao/Dievas.

Žmogus - Dievo dalis. Jį visą sudaro Dievas.

Todėl galime nenutolti nuo Dievo, kad ir kur nuklystume, bet galime juo sekti ir tiesiog stebėdami save. Mes patys esame Dievas. Tad jei norime daugiau apie jį sužinoti, turime geriau pažinti save.

Senovėje Žmogų vaizdavo piešiniais - lygiai kaip ir visą likusį Pasaulį. Mes laikyti Gamtos dalimi, o visa Gamta - Mūsų dalimi. Dievo siekis laikytas Mums įgimtu, kaip įgimtas ir pats poreikis pažinti.

Tačiau Mes manomės egzistuoją atskirai nuo Dievo, ir tai vienintelė tikra Žmonijos klaida. Dėl šios klaidos, ir tik dėl jos, Mus įveikia neišmanymas.

Jei atsiskiriame nuo Dievo, tai reiškia, jog priešinamės jam. Nors ši padėtis lemia Mums pralaimėjimą, vis viena tikimės kaip nors išsisukti. Tačiau Dievo neapgausi, ir galiausiai apsižiūrėsime, kad Laimė nusigręžė nuo Mūsų, ir, negana to, praradome įžvalgos dovaną.

Meilės jėga ir svarba Žmogui

Puikybė (ego) yra vertinanti (save, kitus), todėl reikalaujanti, kažko besitikinti, kritikuojanti, besilyginanti (geresnis-blogesnis). Kuo daugiau puikybės, tuo mažiau Meilės. Puikybės Pasaulis labai sudėtingas, apipintas pasiteisinimais, įrodinėjimais, tobulybės siekimais, menkavertiškumu bei susireikšminimu, nuoskaudomis. Puikybę lydi įvairios baimės: kaip mane įvertins, ką apie mane pagalvos, baimė išsišokti, turėti kitokią nuomonę ir t.t. Per puikybę Žmonės yra valdomi. Mylintys yra laisvi, nepavergiami, nes bebaimiai. Jie neįsiskaudinantys. Todėl taip svarbu žyniams, kad Žmonės Meilės nepažintų. Todėl tiek visokių Meilės pakaitalų, perduodamų iš kartos į kartą ir palaikomų per taip vadinamą visuomenės nuomonę.

Nepatyrus tikros Meilės, dažnam gali pasirodyti šventvagiška priimti save tokį, koks esi ir gyventi pagal savo norus. Kas bus, jeigu visi pradės daryti, ką nori? – su išgąsčiu paklausia. Manau, tuomet bus rojus. Gyventi pagal savo norus nereiškia vartoti, įsigyti ką nori, o gyventi klausant širdies balso, pagal savo svajones. Žmonės pamiršo, kad Sielos jų – gerietės. Kai Siela sveika, darni ir joje energijos pusiausvyringos, kai ji myli, jai norisi, kad visiems būtų gera. Mylintis Žmogus yra paprastas, nuoširdus ir, kas šiuo metu svarbiausia, – veiklus. Jis suvokia bendruomenės, Tautos, Gamtos, Žemės svarbą ir savo nauda jam ne tokia būtina. Paklauskit mažamečių Vaikų, ypač iš darnesnių Šeimų, kokį Pasaulį, mūsų Žemę, Žmonių bendravimą jie norėtų matyti ir gausit atsakymą, koks būtų Pasaulis, jeigu vyktų pagal Žmonių norus. Deja, gana greitai Vaikams paaiškinama, kaip „iš tiesų reikia“.