Joga Vasišta apie vieną iš trijų pagrindinių Gyvenimo klausimų - Kas Aš esu?

Aš esu gėlės aromatas, žiedų ir lapų Grožis, švytėjimo Šviesa ir net pačioje Šviesoje Aš esu jos patyrimas. Tikrasis Aš - sąvokomis nesuvaržyta vidinė Tiesa arba Sąmonė, slypinti visose judančiose ir nejudančiose šios Visatos būtybėse. Aš esu visų šios Visatos būtybių Esmė. Kaip sviestas egzistuoja piene, o takumas - Vandenyje, taip Aš, kaip Sąmonės energija, esu viskame, kas egzistuoja. Šis išorinis praeities, dabarties ir ateities Pasaulis be atsiskyrusių objektų (sąvokų) egzistuoja beribėje Sąmonėje. Ši visur esanti, visagalė kosminė egzistencija ir yra ta Esmė, vadinama tikruoju Aš.

Malda "Aš esu čia"

Tau reikia Manęs? Esu Aš čia.
Tu negali Manęs matyti, tačiau tavo akių Šviesa esu Aš.
Tu negali Manęs girdėti, tačiau per tave kalbu Aš.
Tu negali Manęs paliesti, bet tavo rankomis srūvanti Galia esu Aš.
Aš veikiu, nors tu ir nesupranti mano kelių.
Nors tu nežinai, kad tai yra Manųjų Darbų rezultatas, - Aš veikiu.
Aš esu ne keisti regesiai, bet slėpinys.
Tik visiškoje Ramybėje, pamiršęs savąjį „aš“, tu gali pažinti Mane tokį, koks esu, tačiau tiktai jausmu ir Tikėjimu.
Nepaisant to, esu Aš čia. Aš girdžiu ir atsakau.
Kai tau reikia Manęs, Aš esu čia. Net jeigu tu neigi Mane, esu Aš čia.
Ir kai tu jautiesi labai vienišas, esu Aš čia. Esu ir tavo baimėse, ir skausmuose. Esu tavo Maldose ir Darbuose. Tavyje Aš esu, o tu esi manyje. Tiktai protu savo tu gali jaustis atsiskyręs nuo Manęs, nes skirstančios sąvokos - „mano“ ir „tavo“ - kyla iš proto.
Vis tik ir savo protu gali suvokti bei pajusti Mane.
Išlaisvink savo širdį nuo tuščių baimių. Kai tu Man netrukdai, Aš esu čia.
Vien tik iš savęs tu negali padaryti nieko, o Aš galiu viską. Esu Aš visame ir visur.
Nors tu gali ir nematyti Gėrio, Gėris yra, nes Aš esu čia. Esu čia todėl, kad turiu būti, todėl, kad Aš esu.

Vydūno atsakymai. Žmogus- socialinė būtybė. Kaip jam vienu metu būti ir visuomenišku, ir "atskiru", "savišku"?

Trumpai galima rūpimąjį dalyką apšviesti sakant: žemasis Žmogus yra įrankis aplinkybių ir kitų Žmonių, iškilęs Žmogus yra patsai savo Gyvenimo valdovas. Šitą numanyti ir pagaliaus išmanyti yra pirmutinė sąmoningosios Žmogaus pažangos, jo kilimo, jo atsilukštenimo sąlyga. Apie tai reikalinga ypačiai Mūsų amžiu kalbėti.

 Žemo laipsnio Žmogus yra gyvas kaip ir kiti. Bet jis teveikia, tedirba kitų arba ir aplinkybių, vargo, skausmo, bado, šalčio varomas. Vyriausias o žymis yra vangumas, tingumas. Kur tokių žemo laipsnio Žmonių daug yra, čia jie ar svetimos Tautos Žmonių pavergiami, ar savo valdžios kankinami. Tiktai tinginių ir, kas tiek jau, baikųjų Tauta turi žiaurią ir net šiurkščią valdžią. Vangūs, bailūs Žmonės čia yra visiškai mažųjų ir didžiųjų karalių įrankiai.

Vien pasidavę aplinkybei, Žmonės netrukus atrodo tarsi būtų visiškai be branduolio, be Gyvenimo varpsties, be širdies, pagaliau be Dvasios-Sielos. Kuo daugiau Žmogus yra iškilęs, kuo žmoniškesnis jisai, tuo mažiau jis priklausomas savo aplinkumai ir tuo daugiau aplinkuma jam priklausoma. Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti minčiai, būk Žmogus esąs aplinkumos padaras. Seniai jau žinoma, kad Žmogus tuo virsta, kuo, tiki

Audronė Ilgevičienė apie Aisčių Tautos prisikėlimą

Žuvusiųjų pasiaukojimas vardan didingo Aisčių kelio, vardan Taikos ir Meilės, vardan Tautos Laisvės, mirtimi užantspauduotas, didžiulę jėgą turėjo. Ta jėga nuo šiol šiuose Vandenyse liks. Joks laikas negalės tos jėgos išsklaidyti. Todėl tie, kurie prie šių Vandenų gyvens ir Aisčiais save laikys, įgis tą jėgą, jeigu savo širdyse Motinos Meilę ir Taiką atras. Jie įgis tą jėgą, jeigu savo Tautos Laisvė jiems brangesnė už Gyvybę bus, todėl jie jos, Tėvo Valią pasitelkę, apginti stos. Visų narsiųjų Aisčių didžiavyrių jėga ir išmintingųjų Senolių ir Žynių, visais laikais gyvenusių, Išmintis įeis tada į juos ir kiks tam, kad Tautą prikeltų, kad jos Žmones nuo žiaurios, o gal patogios nelaisvės apgintų.

Tačiau įvyks tai tik su tais, kurie Aisčių Dvasia patikės. Tokie laisvi ir neįveikiami bus. Tik dvasia tikintis ir laisvas Žmogus gali kitus paskatinti patikėti Dvasia ir parodyti kelią į Laisvę.

Talkos - lietuviška Darbo skvarma (forma)

Angliškai working bees. Vokiškai gemeinsame Arbeit. Rusiškai toloka. Ukrainietiškai toloka. Baltarusiškai talaká.

Talkos yra Darbo organizavimo forma, paremta nemokama kaimynų tarpusavio pagalba. Išlikusios kaip pirmykščio bendruomeninio Darbo tradicija kaime, talkos būdingos ir kaimyninėms Tautoms. Pagrindinis talkų tikslas – nudirbti skubius ir didesnius darbus, kai nepakanka valstiečio ir jo Šeimos narių arba Darbo pobūdis reikalauja daugiau Darbo rankų. Pagrindiniai talkų organizatoriai buvo ūkių šeimininkai, tačiau kartais ateiti pagalbon galėjo kaimynų ar net kaimo bendruomenės iniciatyva. Viduriniais amžiais LDK talkos pateko į feodalinio prievartinio Darbo sistemą ir istoriniuose šaltiniuose minimos nuo XIII a. Įsigalint baudžiavai talkos tapo valstiečių sunkiausių ir skubiausių Darbų feodaline prievole dvarui per darbymetį. Darbui skirtų dienų skaičius ir Darbo turinys bei pobūdis dvarui kito kartu su feodalinio ūkio raida ir talkos gyvavo iki baudžiavos panaikinimo 1861 m.

Dievirpos (muzikos) įtaka Žmogaus kūnui ir Dvasiai

Mokslininkai pažymi, kad iš visų menų dievirpa pirmoji buvo pradėta naudoti gydymo tikslais.

Pirmosios, primityvios magiškojo „gydymo” formos buvo įvairūs burtininkų užkeikimai, užkalbėjimai, demonų ir Dvasių iškvietimai.

Didelę reikšmę gydomajai dievirpos funkcijai teikė senovės Egipto, Graikijos, Romos medicinos mokslai. Šiose šalyse dievirpos menas buvo kur kas aukštesnio lygio. Dievirpos panaudojimas darant įtaką Žmogaus kūnui pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Egipto medicininiuose papirusuose dar 1500 metais prieš Kristaus gimimą.

Graikai išvystė ne tik racionalią Žmogaus Tvarkos ir Darnos koncepciją, bet ir koncepciją apie dievirpos panaudojimą įvairioms negalioms palengvinti. Todėl nenuostabu, kad graikai yra laikomi dievirpos terapijos pradininkai. Nors jų medicina buvo dar empirinė ir subjektyvi, graikų gydytojai žinojo, kaip tiksliai diagnozuoti ligos simptomus. Dievirpos gydomajai Galiai jie skyrė ypatingą dėmesį.

Oskaras Milašius. "Lituanie"

Tos Žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus.
Aš trokštu jums atskleisti ją.
Ateikit! Dvasioje nuvesiu Jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…
Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.
Apgaubia mus Vandens lelijų kvapas, plėkstančių Miškų garai…
Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos Žemė.
Atsiveria Mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės Giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.
Po septynių žiemos mėnesių letargo ji, nubudus, šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.
Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg Siela Lietuvos,-
Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus Medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.
Balzgana Šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant Miškų,
Tylų Saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.
Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės,
Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.
Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno Miško, skendinčio rūkuos.

Mykolas Oginskis. Priesakai Sūnui

Vaikeli mano, tu palieki Tėvo Namus ir nuo šio pirmojo žingsnio prasideda naujas tavo Gyvenimo etapas, nuo šio momento tu gali pasakyti: „aš pradedu Gyvenimą“. Labai atidžiai įsiklausyk į žodį „Gyvenimas“ – tai ne tik Gyvenimo Darbas, kas yra visų gyvųjų priedermė, bet ir Gyvenimo menas – todėl reikia susimąstyti apie esminius jo tikslus ir priemones jiems pasiekti. Tegul Žodžiai „galvoti“, „susimąstyti“, „įsigilinti“ nebaugina tavęs, mano brangus Sūnau. Nėra tokio amžiaus, kuriam protas būtų nepavaldus. Gyvenimo mokslas yra toks, kaip ir kiti mokslai, kurių galima išmokti, tik reikia prisiversti susikaupti pačiam savyje, perprasti save, įsiklausyti į patarimus Žmonių, kurie ves tave pirmaisiais savarankiško Gyvenimo keliais. Dabar aš negaliu savęs priskirti prie šių vedlių, tačiau, šito laiško padedamas, galvosiu ir kalbėsiu su tavimi taip, lyg būčiau visą laiką greta, patardamas ir įpareigodamas tol, kol Dievo Valia nepadovanos man Laimės tave ir vėl pamatyti.

Štai ką aš tau patariu ir įpareigoju:

Viliaus Orvido pasiūlymas Lietuvos išgelbėjimui

Ir ateity aš manau – Mus begali išgelbėti tiktai pranciškoniška sąjunga – į Gamtą žiūrint kaip į Brolį. Ir tokių minčių esu trupučiuką pateikęs, kad būstus reikia statyti iš molio, pilaites. Kad kuo mažiau išnaudotum energijos, kaip senovėj buvo statoma. Ir visą aplinką prižiūrėti, kaip sanitaras. Ir Japonijoj, ir Kinijoj gražių patirčių yra… Nes kitaip Mes einam į pražūtį…

Levas Tolstojus apie Laozi ir Jėzaus mokymų esmės tapatumą

Laozi mokymo pagrindas yra lygiai toks pats kaip ir visų kitų didžiųjų, tikrųjų, religinių mokymų. Jo esmė yra tokia: pirmiausia Žmogus save suvokia kaip kūnišką asmenybę, atskirtą nuo viso kito ir geidžiančią gerovės tik sau pačiai. Viena vertus, kiekvienas Žmogus suvokia esąs Piotru, Ivanu, Marija, Jekaterina; kita vertus, kiekvienas Žmogus suvokia esąs bekūne Siela, jame ir visuose kituose gyvenančia ir suteikiančia Gyvybę bei gerovę visam Pasauliui. Taigi Žmogus gali gyventi arba ta kūniška, atskirta nuo Pasaulio, asmenybe, kuri siekia gerovės tik sau, arba ta bekūne Siela, jame gyvenančia ir geidžiančia gerovės visam Pasauliui. Žmogus gali paklusti kūnui arba Sielai. Kai Žmogus gyvena kūnui – Gyvenimas varganas, nes kūnas kenčia, serga ir pasmerktas mirčiai.

Jeigu norima, kad Žmogaus Gyvenimas būtų ne varganas, o laimingas, Žmogui reikia išmokti paklusti ne kūnui, o Sielai. Taip moko Laozi. Jis moko, kaip pereiti nuo kūniško Gyvenimo prie dvasinio. Savo mokymą jis vadina Keliu, nes tas mokymas tiesia kelią perėjimo link; todėl ir visas Laozi mokymas vadinamas Kelio knyga. Anot Laozi mokymo, šio kelio esmę sudaro tikslas nenuslopinti Sielos kūniška veikla, dėl to Žmogus turi nieko neveikti arba veikti kuo mažiau tam, kad kūnas nekliudytų galimybei Žmogaus Sieloje atsiskleisti Dangaus (taip Laozi vadina Dievą) jėgai, gyvenančiai visame kame.

Vydūno atsakymai. Kuo skiriasi menko Žmogaus jausmai, troškimai ir kokie nors palinkimai nuo aukštai iškilusiojo, paveikslui, poeto, rašytojo ir t.t.?

Jausmai palydi kiekvieną Mūsų patyrimą. Jie kievieno Žmogaus tie patys, kuomet jaučiamas dalykas visiškai tas pats. Ir pasako Žmogui, ar tasai malonus, ar nemalonus. Linkimai, troškimai, geismai yra Žmogaus širdies (vidaus) atsiliepimas į tai, kas jo patirta ir pajausta. Linkimai, geismai ir t.t. verčia Žmogų patiriamą dalyką pasiimti ar atstumti. Tą žinodami galime sakyti, kad menko Žmogaus jausmai ir t.t. yra paprastai visai kitos rūšies negu iškilusiojo. Tasai nesirūpina tais, kurie menkajam labai svarbūs išrodo. O tasai vėl negali tų patirti, kurių iškilusysis geidžia. Paveikslui, dailės veikalai menkam Žmogui visai nesukelia jausmų arba tiktai tokius, kurie jokios arba tik mažos dalies teturi su daile. Menkas Žmogus nėra turtingas savo širdyje. Nėra jis toks gyvas, kad galėtų daug, giliai ir viso ko pajausti. Todėl menkas Žmogus ir maža teturi jausmų. Sakoma, jis nėra jausmingas. Paprastai jis ir nėra jautrus. Ir tik žiauresni užgavimai sukelia jo jausmus. Iškilęs Žmogus labai jų daug ir gyvų turi. Ir labai jis jautrus. Kas visai nepareina į omenį menkajam Žmogui, tas iškilusiojo greitai numanoma, ir jojo jausmų giriama ar peikiama, pritraukiama ar atstumiama.

Zoroastrizmas - prisilietimas prie Ugnies Pasaulių

Zoroastrizmas – senovinė dvasinė tradicija, kuri davė pradžią dabartinėms pasaulinėms religijoms. Ši religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, Azerbaidžiane ir eilėje Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (Knygos, pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“. Pagrindiniai zoroastrizmo principai: dviejų, amžinų pradų priešpastatymas – Gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio proceso pagrindą; Tikėjimas galutine Gėrio Pergale, kuris įkūnytas į Achuramazdos dievybę. Tai pats seniausias mokymas apie asmeninę Laisvę ir Galią. Dar neseniai Žinios apie zoroastrizmo egregorus, veikiančias jėgas ir galimybes buvo ypatingai saugomos ir tai buvo slaptas, ypatingas Mokymas ir Žinojimas išrinktiesiems.

Viena seniausių religijų, susiformavusių Tarpupyje yra Zaratustrai priskiriama Avestos (Žinojimo) Knygose išdėstyta Pasaulio koncepcija. Pagal ją, pradžioje buvusios dvi – Gėrio ir blogio – Dvasios. Gėrio Dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio Dvasia Arimanas – blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios Gėrio jėgų kuriamai tvarkai, todėl Pasaulyje Gėris visur susijęs su blogiu. Tačiau blogis neamžinas. Jeigu Žmonės gyvens gausindami Gėrį, blogis bus nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą Gyvenimą.