Unikali Paulavos (Pavlovo) Respublika XVIIIa. Lietuvoje - demokratiško valdymo pavyzdys

Eugenijaus Onaičio nuotrauka iš http://goo.gl/ir4ykj

Netoli Vilniaus, prie Turgelių XVIII-jame amžiuje (nuo 1769 iki 1795 metų) gyvavo unikali Paulavos (Pavlovo) Respublika. Respubliką savo dvare įkūrė social-fantazuotojas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ją sudarė Merkinės dvaras (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai, apie 1640 ha). Valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas, turėjo savą miliciją ir net savus pinigus. 


Povilo Ksavero Bžostovskio Gyvenimas ir veikla


P. K. Bžostovskis (1739-1827) buvo Turgelių parapijos klebonas, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir nacionalinio meno mecenatas, rašytojas. Didžiosios Kunigaikštystės referendorius, Stanislovo Augusto laikų Respublikos epochos valstiečių santykių reformatorius, nuolatinių studijų ir akademinių konsultacijų valstiečiams pradininkas, Mokyklos valstiečių Vaikams steigėjas, Pavlovo Respublikos įkūrėjas.

21 Žmogaus savybė, sudarančios Žinojimą

Vedų Išmintis labai aiškiai Mums sako, kokios Žmogaus savybės sudaro Žinojimą ir kuo tai skiriasi nuo paprasčiausio informuotumo. Tų savybių lygiai 21 ir tik šiomis savybėmis, pasak Vedų, pasižymintį Žmogų galime vadinti išties žinančiu. 

1. Kuklumas. Žmogus neturi siekti, kad jį pripažintų ir garbintų. Ir netgi tuo atveju, jei Žmogus pasiekė gan aukštą dvasinį lygmenį, o tiksliau, būtent dėl šio pasiekimo, jo savivertė turi būti atitinkamai nuosaiki. Daugeliui Žmonių puikybė buvo ir yra neįveikiamu barjeru dvasinio augimo Kelyje, vedančiu į nuopolį ir pačių geriausių ketinimų žlugimą;

2. Nuolankumas;

3. Prievartos atsisakymas. Reiškia, kad kiekvienas Žmogus jokiomis aplinkybėmis neturi būti kitų gyvų sutvėrimų kančių priežastis;

4. Pakantumas. Reiškia, kad Žmogus turi sugebėti atsilaikyti savo įgeidžiams ir norams, tvirtai pakęsti įvairius neramumus ir išbandymus, kuriuos sukelia nepalankios aplinkybės, Gamtos reiškiniai ir priešiškai nusiteikę sutvėrimai;

Gintaras kaip pinigas

Nuotrauka http://on.lt/gintaras

Yra įvairių nuomonių, ar numizmatikoje pinigais turėtų būti laikomos kriauklės, sraigės, kabliukai žuvims gaudyti, žiedai, kriauklelių vėriniai, gintaras, porcelianas ir popieriniai pinigai. „De gustibus non est disputandum“ – todėl šio klausimo čia nesvarstysiu. Vis dėlto atrodo, kad beveik visi numizmatai domisi bet kokiais daiktais, kurie yra ar buvo naudojami kaip mainų priemonė.

Kone kiekvienas Amerikos numizmatas savo spintoje turi keletą pavyzdžių kriauklelių vėrinių arba „dentalia pretiosum“, indėnų naudotų ne vien kaip papuošalai, bet ir kaip pinigų pakaitalai.

Kai kurie Europos numizmatai savo spintose laiko keistus senos odos gabalus, viduramžiais naudotus vietoj pinigų Vakarų Rusijoje. Esama daugybės kitų vietinių mainų priemonių, jau žinomų numizmatikos Pasaulyje.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo magiškas Pasaulis

Kiek iš 100 Žmonių galėtų pasakyti, kas yra Čiurlionis? Keturi penki? O gal dar mažiau, jei kalbėsime ne tik apie Lietuvą. M. K. Čiurlionis turėjo burtininko, mago, aiškiaregio, žiniuonio gebėjimų, todėl visiškai suprantama, kad akademinės kvalifikacijos visiškai yra per menkos vertinant šio genijaus Kūrybą. Sąvoka „tamsieji menai ir mokslai“ daugeliui kelia mistines asociacijas, bet iš tikrųjų tai apima visas būrimo ir pranašavimo būdų technikas. Vis dėlto „tamsiųjų mokslo menų“ sąvoka dažniausiai vartojama, kai paslaptingos technikos padeda įgyvendinti užsibrėžtus ar pageidaujamus tikslus. 

Čiurlionio ketinimas panaudojant savo kūrybines Žinias susieti Žemės planetą su Aukščiausiąja Tvarka rodo, kad jis norėjo, kad Žemėje būtų taip, kaip Danguje. Seniausios magijos apraiškų aptinkama ne tik senovės Egipte, indų Vedose, Baltų tradicijose, bet ir krikščionybėje. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis visą Gyvenimą domėjosi kaimo magijos ritualais. Tai jį skatino ne tik aplinka, sodyba Gamtos prieglobstyje, bet ir aukštosios Mokyklos absolvento diplomas. Daugumas Čiurlionio paveikslų yra tarsi besitęsiantys Šviesos ir tamsos magijos ritualai. Mes dažnai labai toli ieškome to, kas tiesiog greta.

Kristijono Donelaičio Žmogaus elgesio kodeksas

Kiekvienam daryti gera
Savo Darbu ir Žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir garbingas būt geidžiu.

Nekerštauti niekada,
Gyvo padaro gailėti,
Dievą, Žžmones jo mylėti
Mano priedermė šventa.

Joga Vasišta apie Vienį ir dualumą

Kai širdies lotosas išsiskleidžia, protas funkcionuoja, kai susiskleidžia - protas nustoja veikęs. Kol protas veikia kūne, kūnas gyvena, kai jis nustoja veikęs, kūnas miršta. Proto judėjimas gali sustoti dėl vidinio konflikto tarp nešvaros ir bundančios Sąmonės. Jeigu širdis kupina tik tyrų polinkių, visi konfliktai dingsta, įsivyrauja Darna, o Žmogus išsilaisvina ir ilgai gyvena. Kita vertus, kai protas nustoja funkcionavęs, kūnas miršta, o subtilusis kūnas išsirenka sau kitą kūną, tinkamą paslėptų polinkių įsigyvendinimui. Dėl šių polinkių protas su naujuoju subtiliu kūnu užmezga naujus ryšius, pamiršęs tikrąją tyro suvokimo prigimtį. Kadangi Sąmonė beribė ir visur esanti, protas taip pat keliauja visur. Individuali Sąmonė kūnus atranda ir pameta taip pat, kaip Medžiai atsiaugina naujus lapus ir numeta senuosius. Išmintingi Vyrai nekreipia dėmesio į tokius pokyčius.

Sąmoningumas, gyvasis Tikėjimas ir religija pagal Vydūną

Vargu ar gali daug ką paaiškinti, jei Mes kokį nors vieną religinį mokymą laikome teisingu. Labai dažnai toks Tikėjimas yra sąmoningumo išsižadėjimas. 

Tokio Tikėjimo, kai jis tik vienas laikomas teisingu, vidinis poveikis yra kenksmingesnis, negu nuodijimasis nikotinu ar alkoholiu, negu vergavimas instinktams, geismams ar aistroms. Jis temdo sąmoningumą, kaip ir kiekvienas kitas melas, kuris slopina vidinį žinojimą. 

Tikėjimas turėtų būti tvirtas Sąmonės atsivėrimas Sielai, kreipimasis į Didįjį Slėpinį, kuriame ir glūdi Žmogaus esmė.

Tada Žmogus patiria Dievą lyg pritraukdamas jį. Visa Meilė, kurios palaimą Vaikas patiria iš Tėvų, o Žmogus iš įvairių asmenų, turėtų būti suvokiama kaip dieviškumas. Tačiau Meilę taip suvokti padeda tai, kas kyla iš Žmogaus Sielos gelmių.

 Toks Tikėjimas subrandina tą Gyvenimo būdą, kuris atsparus viskam, kas galėtų aptemdyti šviesėjantį sąmoningumą, kas yra netyra ir kenkia kūnui bei Sielai, kas smukdo Žmogų. Per tokį Tikėjimą Žmogus tampa tikrai doras, orus, galima sakyti, tikrai pamaldus. Tai gyvasis Tikėjimas, nuolatinis ryšys su didžiąja Būties slaptimi – Dievu.

Vien gyvasis Tikėjimas įgalina tikrąjį pamaldumą. Juo atsiskleidžia sąmoningumas, leidžiantis Žmogui patirti, kad jis yra dievybėje. Kaip tik tai ir yra religija.


Parengta pagal Vydūno Knygą "Vydūnas. Žvilgsnis į Gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman"

Jonas Matuza. Kodėl nekvepia Medžiai?

Gyvybė | espaceutopia.wordpress.com nuotr.

Aš, kaip ir mano Protėviai pagonys, tikiu, kad Žemė – gyva. Ji suvokia. Ji jaučia ne tik gerą ir blogą Žmonijos elgesį savo atžvilgiu, bet net atskiras atskirų Žmonių mintis. Ji jaučia besiplečiančią Meilę sau per nuoširdų Žmonių rūpestį savo Giminės sodybomis, nuosavais Žemės lopinėliais, sodais, kuriuose Vyrai ir Moterys, Tėvai ir Vaikai, Seneliai ir anūkai prisiliečia prie planetos su geromis mintimis, su nuoširdžiu jausmu esybei, kurią tiek laiko ir tiek Žmonių laikė paprasčiausiu purvu. Ji jaučia kiekvieną draugišką jai prisilietimą. Kaip ir kiekvieną nedraugišką.

Kaip mane anksčiau galėjo kažkas taip supainioti, jog buvau pamiršęs esąs Žemės Vaikas? Kad pamiršau, kaip ją gerbė mano Protėviai, bendravę su planeta kaip su mieliausiu, artimiausiu asmeniu?

Ir kas būtų, jei staiga Žmonės atsitokėtų iš bedieviškos hipnozės ir prisimintų, kad kiekvienas itin trumpalaikį džiaugsmą suteikiantis blizgutis yra padarytas iš artimiausios Mums Dieviškos būtybės kūno ir kraujo?  Atsitokėtų ir liautųsi elgtis, lyg tie išprotėję kosmonautai, ardantys savo erdvėlaivį, kad iš spalvotų lempučių ir laidelių pasidarytų sau karolius? Bent pradėtų galvoti apie tai…

Seneka apie laimingą Gyvenimą

Galione, Broli, visi trokšta laimingai gyventi, bet dauguma miglotai įsivaizduoja, kas sudaro laimingo Gyvenimo esmę. Pasiekti Laimę nėra lengva todėl, kad išklydęs iš kelio Žmogus tuo greičiau nuo jos tolsta, kuo atkakliau į ją veržiasi; žengiant priešinga kryptimi, pats skubėjimas kaltas dėl didėjančio atstumo. Taigi pirmiausia reikia numatyti sieksimą tikslą, paskui pasidairyti priemonių jam kuo greičiausiai įgyvendinti. Jau kelyje (jei tik pasirinksime teisingą) suprasime, kaip toli kasdien nueiname ir kiek priartėjame prie būsenos, į kurią šaukia įgimtas troškimas. 

Kai be vadovo šen bei ten klaidžiojame, atsiliepdami į balsus ir šauksmus, kviečiančius eiti į skirtingas puses, Gyvenimas pražūva klajonėse, o juk jis būtų per trumpas net tada, jei dieną naktį rūpintumės Dvasios tobulinimu. Taigi turint patyrusį, pažįstantį tą sritį, į kurią žengiame, vedlį, reikia nuspręsti, ko siekti ir kaip; mat čia ne tokios sąlygos, kaip paprastose kelionėse, kur galima rasti kokį takelį ar nenuklysti, pasiklausus gyventojų. Čia dažniausiai apgauna visų pamėgtas arba labiausiai išvažinėtas vieškelis. 

Eduardas Turauskas apie Kultūrą ir Lietuvių Tautos silpnybes bei stiprybes

Svarbu pabrėžti, kad Kultūra - tai harmonija, Darna, pusiausvyra. Todėl pagrįstai kalbama apie proto, jausmų, Dvasios Kultūrą. Pagal S.Šalkauskį, kultūringas Žmogus - tai pilnutinis Žmogus; lapidariškai gi kalbant, galima būtų pasakyti: Kultūra - tai Žmogus; koks Žmogus, tokia ir Tautos Kultūra.

Lietuvių Tauta
Kaip kiekviena, taip ir Mūsoji turi savo teigiamų ir neigiamų bruožų. Vargu ar galima abejoti, kad teigiamieji aiškiai nusveria. Prie Mūsų Tautos silpnybių galima priskaityti istorinės patirties įrodytą jos "atvirumą" kitų Tautų įtakoms ir gana greitą "persisunkimą" jomis. Nutauto Prūsų, Jotvingių ir kt. Giminės. Nutauto beveik visa bajorija. Nutauto milijonas išeivių, pirmoj eilėj, Amerikoje. Bet ir šią neigiamybę atsveria teigiamybė - "zoologinio nacionalizmo" neprigijimas Lietuvių Tautoje. Vokiečių ir rusų per amžius engtas Lietuvis nejaučia aklos bei beatodairinės neapykantos tų Tautų atžvilgiu ir pasilieka pajėgus jų Kultūroje atsirinkti apskritai žmogiškas - amžinas vertybes. O tai jau yra labai aukštos dvasinės ir visažmogiškos Kultūros pažymys, kurio galėtų Mums pavydėti ne viena didelė Tauta. Tikriausiai todėl S.Šalkauskis svajojo ir rašė (specialiai savo veikale "Sur les confins de deux mondes")  apie Lietuvių Tautos sugebėjimą ir paskirtį sintetinti Rytų ir Vakarų Kultūras.

Ištrauka iš Juozo Prunskio Knygos "Mano pasaulėžiūra"

Dvyliktainė - tobulesnė skaičiavimo sistema matematiniu požiūriu

Dešimtainė skaičiavimo sistema įsigalėjo toli gražu ne iš karto. Daugelis Tautų įvairiais istorijos periodais vartojo kitokias skaičiavimo sistemas. Pavyzdžiui, pirma senovės egiptiečių naudota skaičiavimo sistema buvo dvyliktainė. Todėl jie dieną ir naktį padalino po dvylika valandų. Kadangi dienos ilgumas keičiasi, jie kiekvienam sezonui nustatydavo dienos ir nakties valandų ilgius. Dvidešimt keturios valandos paroje išliko ir iki Mūsų dienų. 

Skaičius „dvylika“ buvo pamėgtas daugelio Tautų. Atsirado jis, greičiausiai, kaip intarpas tarp „trijų ritmo“ ir „keturių ritmo“. Be to, turint dvyliktainę skaičiavimo sistemą, labai patogu joje išreikšti trupmenas. Galbūt dėl šios priežasties jis turėjo didelę reikšmę senovės Romoje. Iš ten kartu su lotynų Kalba paplito po visą Europą. Taip pat dvyliktainės sistemos atsiradimas siejamas su skaičiavimu pirštais. Keturi rankos pirštai (išskyrus nykštį) turi 12 pirštikaulių. Liečiant kiekvieną pirštikaulį paeiliui, suskaičiuojama nuo 1 iki12. Po to 12 tampa aukštesniojo skyriaus vienetu ir t. t. Šnekamojoje kalboje dar ir dabar populiairi dvyliktainė sistema: vietoj dvylikos dažnai sakomas tuzinas. Dauguma daiktų (peiliai, šakutės, lėkštės, nosinės, ir kt. ) skaičiuojama tuzinais, o ne dešimtimis. (Prisiminkime, pavyzdžiui, kad servizas paprastai būna 12 arba 6 asmenims ir retai 10 arba 5). Dabar labai retas Žodis grosas reiškia tuziną tuzinų. Prieš keletą dešimčių metų jis buvo paplitęs, ypač prekyboje. Dvyliktainės skaičiavimo liekanų yra anglų matų (1 pėda =12 colių) ir pinigų (1 šilingas 12 pensų) sistemose.

Kazys Bradūnas Karaliui Gediminui apie Taiką (iš poezijos rinkinio "Pokalbiai su Karalium")

Palauk, Valdove, neskubėki – 
Pirmiau Taika su savimi ir su savais, 
Pirmiau su Saule, su Žeme kalbėki, 
Su debesiu, su plaukiančiais javais, 
Su savo širdimi, su Mūsų menkumu – 
Ir jauski, kaip ramu... 

Pažvelk – 
Žvaigždynais dengiasi Dangaus pašlaitės, 
Ir tulpių taurės sklidinos rasų... 
Kas ten kalnely? Negi Donelaitis 
Pakilęs klausosi pavasario garsų?.. 

Tai ta akimirka, kur liko amžinai – 
Tu jos nepažinai. 
Nereikia Taikai kažin ko didingo, 
Nei purpuro apsiausto, 
Nei sidabruoto žalvario sagties, 
Taika ateina, atsisėda – ir laiminga, 
Padėjus galvą ant peties...