Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais
poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik Valstybės ir
joje gyvenančios Tautos vardą, bet ir šios Tautos charakterį, vidinį
psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji
archetipai, glūdintys kiekvieno Lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime
tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.
Mes keliame hipotezę, kad senovės Lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas –
neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais Aisčiai, Baltai, taip
pat tik lyginamuoju aspektu paliesime Latvius ir Prūsus) religija iki
vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei
manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų Pasaulio religijų, aprašytų
tūkstančiuose Knygų, pirmoji Lietuvių religija buvo totemizmas. Tai
patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant
XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo pagrindiniai Lietuvių toteminės
religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo
dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo
teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė
neatskiriamą diadą.
Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“
tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B.
Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.
L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose Tautose, taigi
„lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis
globalus, apimantis iš esmės viso Pasaulio geografiją.
B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių
karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t.
y. itin svarbus tekstas apie Pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.